1460 m. žiema

Aš buvau teisi, o mano vyras, nors yra mano sutuoktinis ir namų galva, klydo. Tai paaiškėjo per Kalėdas, kai tą gudragalvį, mūšyje nepranokstamą Jorko hercogą pagavo šalia Sandalo pilies sienų su nedidele palyda. Kartu buvo jo sūnus, Rutlando grafas Edmundas. Mūsiškiai žiauriai juos nužudė. Tiek iš to vyro, kuris planavo tapti karaliumi ir kėsinosi į karališkąją liniją!

Karalienės kariauna paima sukapotą jo kūną ir išsityčioja: nukirtusi galvą užmauna ant kuolo virš Jorko vartų su popierine karūna ant galvos, kad galėtų žiūrėti į savo karalystę, kol varnai ir suopiai iškapos akis. Tokia jau ta išdaviko mirtis, o su ja miršta ir Jorkų viltys. Kas liko? Didysis jo sąjungininkas Varviko grafas turi tik niekam tinkamas dukteris, o trys kiti Jorko sūnūs — Edvardas, Džordžas ir Ričardas — per jauni patys vadovauti kariaunai.

Aš nedžiūgauju vyrui matant, nes nutarėme ramiai gyventi kartu ir švenčiame Kalėdas su nuomininkais, vasalais ir tarnais, lyg pasaulis nedrebėtų iš netikrumo. Mes nesišnekame apie padalytą karalystę, ir nors jis gauna pirklių ir amatininkų laiškų iš Londono, man naujienų nepasakoja, kaip neišduoda, jog giminė myga atkeršyti už tėvo mirtį.

Ir nors Henrikas žino, kad Džasperas rašo man iš Velso, neklausia apie drąsiai atsikovotą Denbio pilį.

Nusiunčiu savo sūneliui dovanų vežimaitį mediniais rateliais, kad galėtų tempti, o mano vyras įdeda šilingą lauktuvių. Savo ruožtu aš perduodu šešiapensį nusiųsti mažajam Bakingamo hercogui, Henrikui Stafordui. Apie tai mes nesikalbame, neminime karalienės žygio į pietus penkių tūkstančių žiaurių, pavojingų, Jorkų krauju apsitaškiusių škotų priešaky. Nesišnekame apie tai, kad mano giminė vėl įgijo persvarą ir laimės kitais metais, nes mes esame Dievo palaimintieji.